Ši spiralinė juosta slenka tam tikra banga begaliniame laike, išjudindama Visatos daleles. Žmogaus pojūčiai sugauna tik be galo mažą bangos dalelytę be galo mažoje jos atkarpoje. Kiek daugiau suvokia ekstrasensai, aiškiaregiai, mediumai, religingi žmonės.
Materialus žmogaus kūnas auga tol, kol pasiekia kūno mikrokosmose užkoduotą bangos viršūnę. Ši banga neišvengiamai turi slūgti. Žmogaus kūno mikrolaukai slūgdami pradeda priešinę spiralės viją, kuri savo mikrolaukais ardo pirmąją, kelia ją įkitokį lygmenį. Šį užkodavimą sąlygoja Visatos laukų, procesų judėjimo ir energijos tvermės dėsniai. Ir vėl kūnas turi
sekti giluminius procesus. Viskas priklauso nuo besisukančių kūno laukų, jų santykio su Visata. Kaip procesas, Visatos laukų energijos varomas, žmogus pradeda kitą spiralės kelio pusętiesiog iš inercijos.
Beje, mažulyčiuose savo mikrokosmoso laukų nueituose sukiniuose žmogus seniai yra miręs. Kūnas į tą būvį laiko plotmėje eina vėliau. Mirimas taip pat vyksta lygmenimis: žmogaus kūnui suirti irgi reikia be galo daug laiko. Viskas klostosi kur kas sudėtingiau, negu mūsų laikų žmogus supranta. Atrodo, sustojo širdis, ir žmogus mirė, suiro kūnas, ir žmogaus nebėra. Nieko panašaus. Kaip energetinis procesas su visu begaliniu laukųkompleksu žmogus lieka Visatoje. Suyra tik žemiškoji materija.
Likę laukai su savo energija ir bioinformacija, kitų Visatos laukų poveikio stumiami į tam tikras nišas, vėl susuks naują sukinį, vėl jį stums kaip bangą, augins, vystys, vėl ardys. Gyvybės formų yra begalės. Ir nežinia, ką Visata sukurs iš buvusių
laukųesamos gyvybės palaikymui, formavimui.
Materialus žmogaus kūnas auga tol, kol pasiekia kūno mikrokosmose užkoduotą bangos viršūnę. Ši banga neišvengiamai turi slūgti. Žmogaus kūno mikrolaukai slūgdami pradeda priešinę spiralės viją, kuri savo mikrolaukais ardo pirmąją, kelia ją įkitokį lygmenį. Šį užkodavimą sąlygoja Visatos laukų, procesų judėjimo ir energijos tvermės dėsniai. Ir vėl kūnas turi
sekti giluminius procesus. Viskas priklauso nuo besisukančių kūno laukų, jų santykio su Visata. Kaip procesas, Visatos laukų energijos varomas, žmogus pradeda kitą spiralės kelio pusętiesiog iš inercijos.
Beje, mažulyčiuose savo mikrokosmoso laukų nueituose sukiniuose žmogus seniai yra miręs. Kūnas į tą būvį laiko plotmėje eina vėliau. Mirimas taip pat vyksta lygmenimis: žmogaus kūnui suirti irgi reikia be galo daug laiko. Viskas klostosi kur kas sudėtingiau, negu mūsų laikų žmogus supranta. Atrodo, sustojo širdis, ir žmogus mirė, suiro kūnas, ir žmogaus nebėra. Nieko panašaus. Kaip energetinis procesas su visu begaliniu laukųkompleksu žmogus lieka Visatoje. Suyra tik žemiškoji materija.
Likę laukai su savo energija ir bioinformacija, kitų Visatos laukų poveikio stumiami į tam tikras nišas, vėl susuks naują sukinį, vėl jį stums kaip bangą, augins, vystys, vėl ardys. Gyvybės formų yra begalės. Ir nežinia, ką Visata sukurs iš buvusių
laukųesamos gyvybės palaikymui, formavimui.
